TRUMPAMETRAŽIŲ FILMŲ NEPATOGIOMIS TEMOMIS FESTIVALIS *K.V. (Iškvietimo mygtukas)

2008 m. Lapkričio 28-30 d.

„Mes neoperuojame abstrakčiomis sąvokomis ir didžiulėmis formomis. Kalbėdami apie nepatogias temas, galvoje turime ne tik pavojingus, tabu virtusius ar nevienareikšmiškus siužetus, tačiau ir tai, kas įprastai laikoma sekliais, nereikšmingais ar pernelyg asmeniškais dalykais. Mes pamename, jog asmeniška – tai politiška“. 

Tikslas: sukurti alternatyvią platformą, kurioje „nepatogiomis“ socialinėmis temomis reikštųsi jauni vizualinių menų autoriai

*K.V. tapo pirmuoju dideliu – trijų dienų trukmės – kino festivaliu Europos humanitarinio universiteto istorijoje.  Pagrindinėje konkursinėje festivalio programoje pristatyti ne tik Baltarusijos ir Lietuvos, tačiau ir Ukrainos, Rusijos ir Kazachstano režisierių darbai.

Vieta:
Žmogaus teisių namai Vilniuje (Latako g. 3),
Kino teatras „Skalvija“ (Goštauto g. 2/15)

Festivalio organizacinis komitetas:
Festivalio kuratorė – Anastasija Deniščik
Festivalio koordinatorė – Anna Savčenko
Dizainerė – Olga Mišina
Projekto vadybininkai – Nadežda Gusakovskaja, Olga Geročinskaja

Festivalio organizatoriai ir partneriai:
LitPro,
Lietuvos užsienio reikalų ministerija, 
Norvegijos karalystės užsienio reikalų ministerija, 
Žmogaus teisių namų fondas, 
Žmogaus teisių namai Vilniuje.

Festivalio pirmoji diena
Festivalio renginių programa prasidėjo lapkričio 28 d., likus kelioms valandoms iki iškilmingos atidarymo ceremonijos: paskaitą skaitė Žmogaus teisių namų Vilniuje prezidentas Borisas Zvozskovas. Kur atsiranda žmogaus teisės? Kas ir kaip šneka apie žmogaus teises? Ką reiškia „teisės“ ir ką reiškie „laisvės“? Žmogaus teisių prievolės: kiek jų ir kokios jos? Atsakymus į šiuos ir daugelį kitų klausimų galėjo rasti visi panorėję.
Festivalio atidarymas vyko tą patį vakarą Žmogaus teisių namuose. Tardamas pasveikinimo žodį projekto LitPro vadovė ir festivalio vyr. vadybininkė Nadežda Gusakovskaja susirinkusiems priminė, jog Projektas LitPro yra platforma, skatinanti vaisingą interkultūrinį dialogą ir kūrybinį baltarusių ir lietuvių studentų, dėstytojų, kultūros veikėjų ir kitų Lietuvos ir Baltarusijos santykiams neabejingų žmonių bendradarbiavimą.
Pasak žiuri narės ir EHU socialinių mokslų fakulteto profesorės Almiros Usmanovos, tokio festivalio organizavimas – sena jos svajonė. „Manau, jog nesuklysiu pasakiusi, kad šiandien kas antras EHU studentas – žmogus su fotoaparatu ar video kamera. Tačiau net ir turint omeny didelį multimedijų technologijų prieinamumą, itin svarbu, kad šios priemonės taptų ne gėrėjimosi savimi, o refleksijos įrankiais“.
Finalinė pirmosios dienos dalis po nedidelio furšeto ir neformalaus susitikimo prasidėjo atviru EHU kino klubo posėdžiu. Jo svečiais tapo festivalio „Ad Hoc: nepatogus kinas“ direktorius Gediminas Andriukaitis ir Sankt-Peterburgo universiteto socialinių komunikacijų laboratorijos projektų koordinatorė Marija Veic. Gediminas Andriukaitis ne tik atskleidė kinematografijos apie žmogaus teises idėją ir pristatė svarbiausius Europos kinematografijos renginius, tačiau ir pasidalino praktiniais patarimais festivalių organizavimo klausimais. Marija Veic, prasitarusi, jog kinas žmogaus teisių tema Rusijoje mažai ką domina, papasakojo apie savo vadovaujamos laboratorijos veiklą ir pademonstravo mėgėjišką studentų vaizdo klipą apie laimę suprasti vaikus.

Festivalio antroji diena
Prasidėjus renginiui kino teatro „Skalvija“ salė buvo sausakimša. Lapkričio 29-oji tapo pačia svarbiausia festivalio diena visiems „Iškvietimo mygtuko“ dalyviams: žiūrovų teismui buvo pristatyta 16 filmų.
Tarptautiniam ir kompetetingam žiuri komitetui (jį sudarė: kino teoretikė, EHU socialinių mokslų fakulteto profesorė Almira Usmanova, Vilniaus kino centro „Skalvija“ programų koordinatorė Sonata Žalneravičiūtė, baltarusių kultūrologas ir žurnalistas Maksimas Žbankovas, kino apie žmogaus teises festivalio „Ad hoc: nepatogus kinas“ direktorius Gediminas Andriukaitis, žymus lietuvių kino kritikas Skirmantas Valiulis bei kino kritikas ir filosofas Nerijus Milerius), ne abejo, tądien nebuvo lengva pirmiausiai dėl netolygaus techninio filmų lygio. Festivalyje demonstruoti ir profesionalių režisierių, ir debiutantų kūriniai, pasižymėję ir formų įvairove – nuo žurnalistinio reportažo iki abstraktaus „trash video-art“ ar dramatinių siužeto peripetijų ir idėjų, kurias autoriai deklaravo prieš kamerą.
Keturis nekonkursinės programos filmus sąlyginai galima suskirstyti į du blokus. Prie pirmojo galima buvo priskirti EHU dėstytojų projektus, kurtus kitoms medijų rūšims (televizijai ar internetui), bet festivalyje sėkmingai išlaikiusius ir kino ekrano išbandymą. Visų pirma, reikia paminėti televizijos laida „Nematomas Minskas“, kurios autorius – EHU Vizualinių ir kultūros tyrimų studijų programos vadovas, kino teoretikas Andrejus Gornych. Video juosta nėmaž neprarado aktualumo, nors ir buvo susukta prieš ketverius metus. Juk šis darbas pasakoja apie Minską, kurio daugelis lig šiol nepastebi (ar nenori pastebėti?). Antra, vertėtų išskirti projektą „Palata 375“, kurį sukūrė grupė Penoplast Tactical Media, vadovaujama socialinių mokslų fakulteto dėstytojo Aleksejaus Krivolapo. Video klipe galėjome išvysti Šreką, lėlę Barbęm Keną, šokoladinių kiaušinių gyventojus ir galybę putplasčio. Darbo autoriai mėgino apžvelgti 2006 pavasario įvykius Ukrainoje, vienodai kritikuodami tiek valstybinę propagandą, tiek „oranžinę“ revoliuciją. 
Reikėtų paminėti ir dar du lietuvių režisierių darbus, jau susilaukusius pripažinimo ir užsienyje: režisierės Janinos Lapinskaitės filmą „Šokanti ant stogų“ – stebėtinai nuoširdžią ir jautrią prostitutė išpažintį – ir Vitos Želakevičiūtės filmą apie psichoneurologines gydyklas „Už sienos“.
Palikę tamsią kino salę, festivalio svečiai kartu su lietuvių menininku Juliumi Žeku išsirengė į ekskursiją po bohemiškąjį Vilnių. Antrosios dienos programa baigėsi dviem itin įdomiomis paskaitomis. EHU socialinių mokslų fakulteto dekanės Almiros Usmanovos paskaita „Lytiškumo suvokimo priemonės: formos ir išraiškos feministinėje kinematografijoje“ subūrė ne tik festivalio dalyvius ir EHU studentus, tačiau ir baltarusių kinematografijos tyrėjus, lietuvių organizacijos „Naujos kartos moterų iniciatyvos“ atstoves. O tuo pat metu kitoje auditorijoje pačius naujausius lietuvių autorių vizualinius projektus apžvelgė garsus televizijos ir kino kritikas, fotografas ir menotyrininkas Skirmantas Valiulis.
 

Festivalio trečioji diena
Lapkričio 30 d. Žmogaus teisių namuose paskutiniosios kino festivalio *K.V. dienos programą savo prezentacija apie filosofijos vietą kinematografe pradėjo filosofas ir kino teoretikas Nerijos Milerius. Visiems, kurie vienokiu ar kitokiu būdu yra įsitraukę į audiovizualinės produkcijos kūrimo Europos Sąjungos teritorijoje procesus, itin naudingos  buvo baltarusių teisininko Sergejaus Zikriackio meistriškumo pamokos. Sergejaus žodžiais tariant, šiandien autoriaus teisėms negalioja ir Baltarusijos sienos, o vykdydami bet kokią profesinę veiklą su tokiais precedentais susiduriame vis dniau. Entelektualinę estafetę perėmė EHU dėstytojas Andrejus Gornych, pravedęs seminarą intriguojančiu pavadinimu „Kaip nustoti nerimauti ir pradėti kurti kiną“.
Po trumpos pertraukėlės visi dalyviai susitiko naujoje vietoje – Medijų švietimo centro „Meno avilys“ mediatekoje. Čia įvyko ir 2008-ųjų metų mažasis festivalis „PreView”, kurį taip pat parėmė Centras LitPro. Čia vyko antimenininko Redo Diržio („Kaip nustoti kurti kiną“) ir baltarusių žurnalisto, kultūrologo Maksimo Žbankovo („Kinas pažodžiui: kino analitiko prabanga ir skurdas“) paskaitos.
Uždarymo ceremonija buvo nedidelė ir jauki. Renginio vedėjais tapę žiuri komisijos nariai Maksimas Žbankovas ir Almira Usmanova paskelbė geriausių vaizdo klipų autorius. Jie paminėjo, jog prieiti kompromiso buvo kaip reta sudėtinga, o nugalėtojai buvo išrinkti tik po ilgų diskusijų ir balsavimo. 1-ąją vietą užėmė ukrainiečių režsieriaus Michailo Kostrovo filmas „Užrašai“, 2-ąją – filmas „Grodnas. Nauja šviesa“, kurį sukūrė Pavelas Mickevičius ir Darija Alizarevič iš Baltarusijos, o 3-oji vieta atiteko Natalijos Golovos kūriniui „Masuotė“. Maksimo Žbankovo ir Almiros Usmanovos pripažinimo sulaukė ir Gabrielės Labanauskaitės filmas „Nėra okeano“, Julijos Jakubovič, Deniso Šeko, Aleksandros Davydenko ir Aleksandros Martyniuk filmas „Aš – Kitas“ bei filmas „Labas rytas. Žvaigždžių šviesa“, kurį sukūrė Aleksejus Morozovas. Šių filmų autoriams žiuri įteikė atminimo dovanas. Specialų Žmogaus teisių namų prizą (norvegų fotografo darbų apie gyvenimą kalėjimuose ir psichiatrinėse ligoninėse albumą) pelnė Jevgenijus Sidorovas, sukūręs patį trumpiausią festivalio filmą „Suvokimas“. Festivalio organizacinis komitetas įteikė dovanas patiems jauniausiems ir daugiausiai žadantiems autoriams: Linui Steponavičiui už filmą „Miesto sakmė“ ir Maksimui Karpovičiui už juostą „Gerti ar negerti. Kavą“.
O pagrindinių prizų laimėtojams atiteko festivalio diplomai ir vertingos dovanos, kurios, kaip tikisi rengėjai, padės jiems ir toliau sėkmingai kurti kino filmus.